Afrikietis Norvegijoje gavo pamoką: Vikingų krašte geriau nemeluoti

 

Kai Norvegijos vyriausybė ginčijasi kiek tūkstančių pabėgėlių galėtų priimti iš didžiausios Europoje prieglobsčių prašytojų stovyklos Morijoje, vieno afrikiečio gyvenimo peripetijos Norvegijoje galėtų būti gera pamoka norintiems atvykti į Europą ir taip pagerinti savo gyvenimą. Šiaurės šalyje afrikietis išmoko kalbą, įgijo vietinį išsilavinimą, susirado pastovų darbą ir sukūrė šeimą. Po septyniolikos sėkmingos integracijos Norvegijoje metų, Imigracijos direktoratas (UDI) pareiškė: turi tris savaites išvykti iš šalies, nes tavęs su ja niekas nesieja. Dabar afrikietis atvirai pasakoja, kaip jis pateko į Norvegiją ir ką jaučia šiai šaliai.   

Vyras vardu Francis Solomon (38) atvažiavo į Norvegiją iš Liberijos 2003 metais nešinas kito savo žemiečio Jusu Gyflan dokumentais. Po septynerių metų, 2010 -aisiais, jis daugiau negalėjo meluoti – nuėjo į policiją ir prisipažino kas jis iš tikro yra. Policija negalėjo juo patikėti. Sąžiningiems ir atviriems norvegams tai sunkiai suvokiama. Jie tik atsargiai pasiteiravo ar jis yra įsitikinęs, kad nori prisipažinti melavęs, kai kirto Norvegijos sieną. Taip, jis buvo įsitikinęs, tačiau kas jo laukia net neįsivaizdavo. Norvegijos Imigracijos direktoratas užkūrė jam tikrą pirtį ir pradėjo ilgą ir kankinantį apklausų procesą, kuris tęsiasi iki šiol.

Sprendimų girnos Norvegijoje sukasi lėtai, bet sprendimai kerta negailestingai. 2017 metais, Imigracijos direktoratas atėmė iš Francio pabėgėlio statusą, o kartu ir galimybę išvykti iš šalies, nes tada jis negalėtų į ją sugrįžti. 2020 metų rugsėjo 4 d. direktoratas pareiškė, kad daugiau leidimo gyventi Norvegijoje Franciui nepratęs ir jis turi tris savaites išvykti iš šalies. Apie Francio asmens dokumentą jie pareiškė: „Deja, negalime pripažinti pateikto dokumento. Jis yra išduotas korumpuotoje šalyje - Liberijoje. Šalys į pietus nuo Saharos yra nepatikimos.“  

Kova su institucijomis

Šį rudenį likęs be dokumentų ir leidimo gyventi, Francis susitelkė kovai su imigracijos institucijomis šalyje, kurioje rado namus ir sukūrė šeimą. Feisbuke jis užregistravo peticiją pavadinimu „Vaikų tėvas yra varomas iš Norvegijos po 17 legaliai Norvegijoje pragyventų metų“. Po trumpu prierašu apie neteisybę, jis ir jo šeima aktyviai renka jį palaikančių žmonių parašus. Peticijų puslapyje jį jau palaiko virš tūkstančio žmonių. Jie nevengia pakomentuoti, kad Francis yra bendruomenės dalis, gerai integravęsis pilietis, draugas ir puikus kolega. Jeigu po apeliacijos sprendimas liks nepakitęs, jam teks kreiptis į teismą, o galiausiai paklusti sprendimui išvykti iš šalies. Į Norvegiją jis galės sugrįžti tik pagal šeimos susijungimo įstatymą.

 

Nelengva gyvenimo pradžia Afrikoje

Mums gyvenantiems Europoje visada yra įdomu kokią praeitį turėjo imigrantas ir ką patyrė šalyje iš kurios atvyko. Francis gimė 1982 metais Voinjama mieste šiaurės Liberijoje, prie sienos su Gvinėja. 1993 metais prasidėjus pilietiniam karui, jis ir jo šeima pabėgo į kaimyninę Gvinėją. Savo knygoje „I‘m a Refugee, not a criminal“ (liet. Aš pabėgėlis, ne nusikaltėlis), jis aprašo kaip minios žmonių su vaikais ir nešuliais traukia į pasienį ir dalinasi valtimi, kuria keliasi per upę skiriančią dvi valstybes.

2003 metais, kai Franciui buvo dvidešimt vieneri, po antro Liberijos civilinio karo, jis kartu su pažįstama afrikiete, apsimetęs jos sūnumi, išvyko į Norvegiją. Jo tėvas pažinojo šią moterį, kurios sūnus gavo prieglobstį Norvegijoje. Jo prašymas išvykti iš Liberijos buvo gerai pagrįstas todėl ir buvo patenkintas. Kadangi moteris keliavo viena, Francis, pasivadinęs jos sūnaus vardu atvyko į Norvegiją.  Jis pasakoja, kad daugelis afrikiečių kasmet teikia prašymus ir pildo anketas tikėdamiesi gauti prieglobstį vakarų Europoje. Kaip jis pats sako, tai buvo galimybė, kurios jis negalėjo atsisakyti. Dabar, po ilgų gyvenimo Norvegijoje metų, jis supranta, kad pasielgė neteisingai. Jis neturėjo naudotis kito žmogaus vardu, kad patektų į Europą. Šio savo melo pasekmių rimtumą jis suvokė tik dabar po ligų gyvenimo metų Europoje.

Kalbėdamiesi su Franciu žurnalistai Norvegijoje dažnai jo klausia kiek jam buvo metų, kai jis išvyko į Norvegiją. Francis puikiai supranta šio klausimo potekstę. Taip, jis buvo pilnametis, bet, kaip pats sako, Afrikoje dvidešimtmetis jaunuolis dar nėra pilnai subrendęs ir atsakingas už savo veiksmus kaip Europoje. Afrikoje dvidešimtmetis jaunuolis dar būna labai priklausomas nuo savo šeimos ir išgyventi gali tik laikydamasis kartu su jos nariais. Negana to, penkiolikos metų Francis dar nebuvo baigęs pradinės mokyklos, nes turėjo padėti išsiskyrusiai mamai ūkyje ir prižiūrėti brolius bei seseris.

Paklaustas ar Norvegija buvo jo svajonių šalis, Francis sako, kad ne visai. Jo tėvas norėjo, kad jis paliktų Liberiją, kurioje daug bedarbystės, skurdo ir ligų tokių, kaip Ebola, o dabar ir Korona. Paskutinis Ebolos protrūkis Liberijoje buvo 2013-2016 metais, kuris labai nuskurdino šalį. 2015 metais dėl konfliktų ir Ebolos protrūkio 83 procentai šalies gyventojų atsidūrė žemiau tarptautinės skurdo ribos.

Negailestinga imigracijos politika

Francis teigia, kad imigracijos politika Norvegijoje yra negailestinga. Vietos gyventojai nelabai ja domisi ir net neįsivaizduoja ką imigrantams tenka iškęsti vienoje iš turtingiausių pasaulio valstybių. Jis klausia kur imigrantų žmogaus teisės ir JT konvencija pabėgėliams? Jis turi galvoje ilgus teisminius procesus, sprendimus, kurių neįmanoma sulaukti, nesusišnekėjimą tarp institucijų, keistas žeminančias apklausas, kuriose jis sulaukia absurdiškų klausimų apie savo požiūrį į mergaičių apipjaustymą ir savo giminių Afrikoje Feisbuko profilius. 

Francis buvo taip sukrėstas Norvegijos institucijų elgesiu su migrantais, kad nusprendė pasidomėti Norvegijos imigracijos politika išsamiau. Jis nenustebo, kai sužinojo, kad Norvegijos vyriausybė pakartotinai nurodė Imigracijos direktoratui nepaisyti ir net nusižengti Jungtinių Tautų (JT) rekomendacijoms dėl elgesio su pabėgėliais. Norvegijos ministrė pirmininkė Erna Solberg ne kartą sakė, jog JT pabėgėlių  vyriausiasis komisaras nenurodinės kaip turime elgtis savo šalyje. Norvegijos vyriausybė siuntė somaliečius atgal į savo šalį, kurioje dar vyko karas, bei stipriai pablogino sąlygas imigrantams, kurie vis viena liko Norvegijoje, nors jiems ir buvo sunku pragyventi.    

 Francis pasakoja kokias dideles pastangas dėjo, kad įrodytų Norvegijos valstybei kas jis yra. Jis susisiekė su užsienio reikalų ministerija Liberijoje, Liberijos aukščiausiuoju teismu, Liberijos ambasada Vokietijoje, bet visos pastangos nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Francis yra visiškai bejėgis ką nors įrodyti. Norvegijoje griežtai nepasitikima šios valstybės institucijomis. Nepaisant to, Francis sako, kad jeigu vėl pasitaikytų proga, jis ir vėl išvyktų iš Afrikos žemyno.  

Drąsiai dalinasi savo istorija ir patirtimi

Norvegijoje Francis yra aktyvus pilietis ir mėgsta pasakoti savo istoriją. Amazon platformoje 2019 metais jis išleido knygą anglų kalba pavadinimu „I‘m a Refugee, not a Criminal“ (liet. „Aš pabėgėlis, ne nusikaltėlis“). Joje jis pasakoja apie savo vaikystę, gyvenimą prieš ir po civilinių Liberijos karų, anksti prasidėjusią pabėgėlio egzistenciją, atsiradusią galimybę išvykti iš Afrikos ir tolimesnes ramybės paieškas Europoje.

 Be knygų leidybos Francis 2012 metais  Norvegijoje įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Give Hope to a Child“, kurioje renka pinigus Norvegijos vietos bendruomenėje, siunčia Afrikos vaikams žaislų, rūbų ir pinigų. Sostinėje Monrovijoje ši organizacija stato Bendruomenės namus (angl. Community center).

 

Norvegija - puiki valstybė, tačiau yra sąlygų

Francio nuomone Norvegija yra puiki valstybė ir nėra blogai joje gyventi, tačiau kai tampi įtariamuoju arba užkliūni teisėsaugos institucijoms, ši šalis gali tapti tikru pragaru. Pasitikėjimą praradusį žmogų čia įtarinėja, nepasitiki ir ignoruoja. Teisėsaugos sprendimų čia reikia laukti labai ilgai ir gyventi visiškoje nežinioje save apgaudinėjant, kad viskas bus gerai, tačiau tai tik miražas. Smūgis gali ateiti visai netikėtai, tarsi iš niekur, arba po ilgos pertraukos. Dėl šios priežasties Francis negali rasti vietos ir ramiai gyventi Norvegijoje su savo šeima, kurioje jis neseniai susilaukė dukters, o praeitą mėnesį vedė savo dukters motiną. Belieka tik tikėtis, kad šie žingsniai gilinantys jo ryšį su šiaurės šalimi padės jam ten likti ir rūpintis savo Norvegiška Liberietiška šeima.  

 

Keletas faktų apie Liberiją:

·        Liberija - Vakarų Afrikos valstybė prie Atlanto vandenyno, kuri ribojasi su tokiomis valstybėmis, kaip Siera Leone, Gvinėja ir Dramblio Kaulo Kranto valstybe.

·        Oficiali kalba – anglų.

·        Liberijoje gyvena daug etninių grupių žmonių, tokių kaip Kpelle, Bassa, Mano, Kissi, Gio bei kiti.

·        Liberijos respublikos ištakos yra JAV parengtas planas įkurti Amerikos Kolonizacijos Bendruomenę. Buvo manoma, kad buvusiems vergams iš JAV bus lengviau pasiekti gerovę Afrikos valstybėje Liberijoje, nei pačioje JAV.

·        2006 metais šalis išsirinko pirmąją Afrikos kontinente prezidentę vardu Ellen Johnson Sirleaf.

·         Liberija yra pirma ir seniausia moderni Afrikos valstybė ir pirmoji respublika paskelbusi savo nepriklausomybę 1847 metais.